Didžiausia Žemaitijoje dvasinė fiesta

Žemaičių Kalvarijos atlaidų pradžia

Liepos 1-osios dienos vakare iškilmingomis šv. Mišiomis, kurias celebravo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, koncelebravo Žemaičių Kalvarijos Bazilikos koleginės kapitulos nariai bei kiti dvasininkai, prasidėjo didieji 2024 metų Žemaičių Kalvarijos atlaidai.

Šventovė buvo pripildyta ne tik piligrimais, atvykusiais iš įvairių Žemaitijos bei Lietuvos vietovių, bet ir „Marijos legiono“ nariais, sugužėjusiais iš Panų Kalno, kur popietiniu metu tradiciškai taip pat buvo aukotos šv. Mišios, o joms vadovavo kanauninkas Andriejus Sabaliauskas.

Kaip žinia, šiuos metus popiežius Pranciškus paskelbė Maldos metais, kaip pasiruošimas kitąmet vyksiančiam Krikščionybės jubiliejui, todėl Telšių vyskupas šv. Mišių įžangoje citavo šv. Joną Mariją Vianėjų, kuris maldą sulygino su lietumi: „Tręškite žemę kiek norite – jeigu nebus lietaus, jūsų triūsas bus veltui“. Ganytojas tikintiesiems taip pat priminė, kad liepos 1 dieną sukanka 90 metų nuo Lietuvos paaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai. „Lietuvos Eucharistinio kongreso metu 1934 m. liepos 1 dieną Lietuva buvo paaukota Švč. Jėzaus Širdžiai. Tuomet pal. Teofilius Matulionis rašė, kad nuo šiol Lietuva galės būti vadinama ne tik Marijos žeme, bet ir Švenčiausiosios Jėzaus Širdies tauta“, – sakė vysk. A. Jurevičius.

Šiemet atlaidai tapo dar kilnesni, puošnesni ir turtingesni, kadangi šv. Mišių pradžioje pašventinta vyskupo rūpesčiu sukurta ir pagaminta speciali Žemaičių Kalvarijos Bazilikos vėliava, o prieš aukojimą – įspūdingo grožio bei dydžio šv. Mišių taurė ir patena, kuriuose duona ir vynas virsta Kristaus Kūnu ir Krauju. Tiek liturginius indus, tiek vėliavą fundavo Bazilikos koleginės kapitulos nariai, kurie prisidėjo ir prie vėliavos kūrybinio proceso, praturtindami jį patarimais bei įžvalgomis.

1988 metais šv. popiežius Jonas Paulius II suteikė Žemaičių Kalvarijos bažnyčiai Mažosios Bazilikos titulą. Pastaraisiais metais intensyviai diskutuota dėl Bazilikos heraldikos. Ją kūrė italų grafikos dizaineris Enzo Parrino ir Valdovų rūmuose Vilniuje dirbantis Mindaugas Egidijus Puidokas. Žemaičių Kalvarijos Bazilikos herbą sudaro skydas, kuriame pavaizduota Švč. Mergelės Marija su Kūdikiu. Apačioje pavaizduota kalva bei upelis. Tai aliuzija į Žemaičių Kalvarijos kalnus, tarp kurių vinguriuoja Varduvos upelis. Skydo abiejose pusėse yra Kristaus kankinimo ženklai – ietis ir ant lazdos pamauta kempinė. Antrame skydo plane sukryžiuoti du – aukso bei sidabro spalvos – raktai, primenantys ryšį su Popiežiumi, kuris suteikė Mažosios Bazilikos titulą. Skydas iš viršaus yra pridengtas lietsargiu (lot. conopeum), kuris yra istorinė popiežiaus aprangos ir insignijų dalis, sudaranti šešėlį. Herbo apačioje yra Mažosios Bazilikos šūkis: „Misericordia eius a progenie in progenies – Jo gailestingumas iš kartos į kartą“ (plg. Lk 1,50). Šūkis, paimtas iš Mergelės Marijos Magnificat giesmės, išreiškia ne tik Dievo gailestingumą, bet ir Dievo maloningumo liudijimą, perduodamą šeimose iš kartos į kartą. Tai ypač ryšku Žemaičių Kalvarijoje, kur jau beveik keturis šimtmečius nenutrūkusi Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo apmąstymo tradicija tėvų yra perduodama vaikams ir vaikaičiams. Telšių vyskupas, šventindamas vėliavą, ir pakvietė dar aktyviau iš kartos į kartą perduoti jaunajai kartai nuostabius Dievo darbus.

Homilijoje Telšių vyskupo generalvikaras kanauninkas Vilius Viktoravičius pabrėžė, kad tobuliausias Jėzaus mokinys yra Jo Motina Marija, kuri, anot Šventojo Rašto, dėmėjosi visus dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Pasak pamokslininko, Jėzus kartais pasitraukia į antrą planą, kad mes atsidurtume pirmajame ir su Jo pagalba bei Švč. Mergelės Marijos kantrybe pasitikėti Juo sugebėtume įveikti visus gyvenimo išbandymus ir praeiti Kryžiaus kelią, vedantį į Prisikėlimą.

Žemaičių Kalvarijos Didieji atlaidai – puiki proga ir dar puikesnė vieta surasti visus atsakymus į konkrečius mūsų gyvenimo prasmės klausimus. Kviesta pasinaudoti ja, nes Jo gailestingumas ir maloningumas eina iš kartos į kartą!

Žmonių brolybės dieną vyskupas parodė brangiausią vizitinę kortelę

Kartą, vienoje šeimoje, tėvas Tony Smitas, prieš iškeliaudamas į Amžinybę, paragino savo vaikus niekada neužmiršti gerumo – padėti vargstantiems, padėti kiekvienam, prašančiam pagalbos.

Jo dukra Sara, klausydama tokių paskutinių tėvo žodžių, prieštaravo ir apgailestavo, jog mirdamas tėvas jai nepalieka jokio praktinio palikimo: banko sąskaitoje vos pora tūkstančių, nes viskas išdalinta vargšams; kiti tėvai, anot jos, mirdami savo vaikams paliko pinigų, namus, butus, kitokią nuosavybę, o šiuo atveju net namas, kuriame jie gyveno, buvo nuomojamas. Sarai tėvo žodžiai apie gerumą kiekvienam sutiktam žmogui buvo nelyginant peilio dūriai – ji apsisprendė, kad jos gyvenimo kelias būsiąs kitoks. Po tėvo mirties praėjus trejiems metams, Sara, ieškodama darbo, atėjo motyvaciniam pokalbiui į vieną didžiulę tarptautinę korporaciją. Personalo skyriaus vadovas, uždavinėdamas jai standartinius klausimus, staiga pasiteiravo, ar jos tėvas nebūsiąs Tony Smitas. Nustebusi, kad tokio aukšto rango žmogus pažįsta jos tėvą, ji atsakė teigiamai, pridurdama, kad tėvas, deja, jau miręs. Personalo vadovas, atsisukęs į kitus komisijos narius, prasitarė norįs pasakyti kai ką svarbaus ir papasakojo, kad Saros tėvas kadaise parašė jam rekomendaciją, kuri atvėrė jam kelią tapti tuo, kuo jis esąs šiandien. Be to, Saros tėvas davęs jam pinigų, kadangi įžvelgė jame, tuo metu jauname ir neturtingame žmoguje, talentą pasiekti daugiau, nei būtų leidusi jo skurdi finansinė padėtis. Kitaip tariant, Saros tėvas atvėrė šiam žmogui duris į sėkmę. Dabar jis norįs atverti duris dukrai to, kuris kadaise pasidalino savo gerumu, todėl Sara be jokių tolimesnių klausimų buvo priimta į trokštamą darbą prestižinėje korporacijoje. Jos tėvas pasirodė esąs geriausia vizitinė kortelė. Praėjus dar keleriems metams ir Sarai, besistebinčiai, jog kone kiekvienas kompanijos darbuotojas itin teigiamai atsiliepia apie jos tėvą, kopiant karjeros laiptais, personalo skyriaus vadovui atėjo laikas pasitraukti į pensiją. Ieškodamas sąžiningo ir kruopštaus darbuotojo, kuris galėtų perimti jo pareigas, jis rado tik vieną tinkamą kandidatę – Sarą Smit. Po daugelio metų, paprašyta atskleisti savo sėkmės paslaptį, Sara su ašaromis akyse atsakė, kad būtent tėvas nutiesė jai kelią į svajonių gyvenimą: būdamas neturtingas finansiškai, buvo be galo turtingas savo gerumu, sąžiningumu ir darbštumu. Sara gailėjosi vienintelio dalyko ir troško atsukti laiką atgal – paskutiniąsias tėvo žemiškojo gyvenimo valandas – idant atsiprašytų ir padėkotų už pagalbą tapti tokia, kokia ji esanti šiandien.

Ši Šiaulių vyskupo koadjutoriaus Dariaus Trijonio homilijos metu papasakota istorija greičiausiai nepaliko nė vieno abejingo piligrimo, liepos 2 dienos vidurdienį atvykusio į Žemaičių Kalvarijos Šventovę pasimelsti už socialinius darbuotojus, „Caritas“, Maltos ordino, Samariečių bendrijos, Raudonojo Kryžiaus, senelių namų gyventojus, darbuotojus bei savanorius ir taip paminėti Žmonių brolybės dieną bei švęsti Švč. Mergelės Marijos, Krikščioniškų Šeimų Karalienės, iškilmę, tuo pačiu prisimenant, kaip 2006 metais malonėmis garsus Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas buvo vainikuotas popiežiaus Benedikto XVI pašventintomis karūnomis.

Tikintiesiems šią dieną patarnavo Gargždų dekanato kunigai, giedojo Gargždų Šv. arkangelo Mykolo parapijos šlovintojų grupė, vadovaujama Petro Katauskio. Po šv. Mišių, kurių pabaigoje susirinkusiuosius pasveikino ir mero linkėjimus perdavė Klaipėdos rajono savivaldybės vicemerė Violeta Riaukienė, „Lietuvos Caritas“ generalinė sekretorė Deimantė Bu­kei­kaitė bei Maltos ordino pagalbos Lietuvoje prezidentas Bronius Einars, didžiulis maldininkų būrys patraukė į Kryžiaus Kelio Kalnus apmąstyti Viešpaties Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį, padovanojusią tikinčiam žmogui tikrą ir prasmingą gyvenimą su garantija į Prisikėlimą.

Nepaisant to, kad susitelkę debesys užstojo saulę, visų akys švytėjo, kadangi kiekvienam buvo akivaizdu, jog gerumas savo artimui yra daug daugiau nei krūva pinigų banko sąskaitoje, jog kasdienis darbas ir savanorystė senelių globos namuose, „Carite“ bei kitose pagalbos žmonėms organizacijose, nors kartais ir nelengvas, yra daug daugiau, nei sveria visas pasaulio auksas, nes tai – lobis Danguje. O jeigu Jūsų gyvenimo vizitinėje kortelėje gerumas yra daugiau ar mažiau nublukęs – tinkamiausias laikas ją atnaujinti atlaiduose!

Mokėsi kovoti su asilais

Liepos 3-ioji Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų kalendoriuje pažymėta kaip Maldos grupių diena, dėl to tą dieną maldų intencijos buvo kreipiamos už Gyvojo Rožinio, „Motinos maldoje“ ir kitų maldos grupių narius, o į Šventovę suplaukė ne tik Mažeikių dekanato dvasininkai, išpažinčių klausymo bei kitomis tarnystėmis apglėbę piligrimus, bet ir patys pamaldžiausi žmonės – įvairių maldos grupių nariai, kurie, anot Telšių vyskupo A. Jurevičiaus, vadovavusio pagrindinių 12 val. šv. Mišių celebracijai ir citavusio šv. Joną Bosko, užsiima pačia svarbiausia veikla gyvenime – meldžiasi, tokiu būdu palaikydami pasaulio egzistenciją.

Bazilikos skliautus drebino ir Kryžiaus Kelio Kalnų giesmėms vadovavo Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos sumos choras ir jo vadovė Julija Draudikienė.

Žemaičių ganytojas taip pat dėkojo atvykusiems Lietuvos Respublikos valdžios atstovams: Seimo narei Laimai Nagienei, Mažeikių rajono savivaldybės merei Rūtai Matulaitienei, šv. Mišių pabaigoje tarusioms sveikinimo žodžius, šios savivaldybės administracijos direktorei Jolantai Kekytei, kitiems savivaldybės atstovams ir Mažeikių rajono seniūnijų vadovams.

„Malda yra iššūkis, tikėjimo išbandymas Dievą pamiršusiame pasaulyje“ – tokia buvo esminė Telšių vyskupo homilijos mintis. Pasak vysk. A. Jurevičiaus, dažnai gali atrodyti, kad besimeldžiantis žmogus yra ramus ir laimingas, neturintis jokių sunkumų ir problemų, bet iš tikrųjų yra priešingai – tikrasis pokalbis su Dievu būtent ir kyla dėl mus užklupusių sunkumų, kurių nesame pajėgūs išspręsti dėl savo ribotumo. „Visų pirma, malda yra kova. Juk reikia atsikovoti laiko ir dėmesio maldai, o kovoti dažniausiai tenka ir su savo broliu asilu – savo kūnu, kuris linkęs verčiau lovoje padrybsoti, nei kelius maldai sulenkti“ – vaizdžiai kalbėjo vyskupas, pabrėždamas, kad maldai reikalinga ir aplinkinių pagalba, bendruomenė, nes Jėzaus žodžiai „(…) kur du ar trys susirenka mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ nėra tik tušti žodžiai, bet nuoroda į bendruomeninį Eucharistijos ir kitų sakramentų šventimą. Vyskupas Algirdas taip pat atkreipė dėmesį į šios liturginės dienos herojų apaštalą Tomą, pagarsėjusį savo netikėjimu. Jo teigimu, apaštalo Tomo laikysena turėtų būti mums pavyzdžiu, nes užuot širdyje likęs abejojančiu, jis pirmasis atvėrė savo sielos žaizdas ir nebijojo savo draugų Apaštalų akivaizdoje tiesiai šviesiai šūktelėti: „Kol nepamatysiu – netikėsiu!“ Pažymėtina, kad ne Kristus Tomui pirmasis parodė savo žaizdas, bet pats Tomas Apaštalų bendruomenei atvėrė savo vidų – netikėjimo žaizdas ir abejonės pūlinius. „Kokie mes ateiname pas Dievą? Nupudruoti, slepiantys savo žaizdas, neatviri ir veidmainiai? O tada norime, kad Dievas mums atvertų malonių versmes...“ – susimąstymui kvietė ganytojas, pridurdamas apie Jėzaus palaiminimą tiems, kurie tiki nematę. „Aš nežinau, ar man tinka šis palaiminimas. Nors nesu palietęs praverto Jėzaus šono, bet esu matęs daug gyvenimo sulaužytų žmonių, kuriuos tikėjimas išgydė.“ O kaip yra su manimi? Pabaigoje vysk. A. Jurevičius pastebėjo, kad daugelyje parapijų veikia maldos grupės, tačiau joms neretai iškyla pavojus užsidaryti savo kiaute ir nebūti atviroms naujiems nariams. Tuomet jos tiesiog tampa uždarais klubais: „Viena istorija pasakoja apie žmogų, labai norėjusį prisijungti prie konkrečios maldos grupės, bet jis jautėsi nepriimtas ir maldoje dėl to guodėsi Dievui, kuris jam atsakė, jog ši maldos grupė yra tokia uždara, kad net pačiam Dievui sunku ten pakliūti“, – šmaikščiai kalbėjo ganytojas, linkėdamas kiekvienam nebijoti atverti Jėzui savo žaizdų ir tuomet pajusti Jo gydančių žaizdų galią.

Po šv. Mišių sekė praktinė dvasinio savęs auginimo dalis – pasimokyti atvirumo ir naujų kovos su savo broliu asilu kovos būdų visi, kas galėjo paeiti, patraukė į Kryžiaus Kelio Kalnus.

Atskleidė ištuštėjusių Palangos paplūdimių paslaptį

Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus liepos 4 dieną aplankė Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. Svečias savo piligrimystę pradėjo nuo keleto trumpų pamąstymų į Žemaičių Kalvarijos kultūros namų salę sugužėjusiems Telšių vyskupijos parapijų katechetams bei tikybos mokytojams, kuriems iš esmės ir buvo skirta šį maldų už švietimo darbuotojus, mokslo bei tikėjimo šviesa besidalinančius žmones diena. Arkivyskupas katechetus ir tikybos mokytojus pavadino jau kultine tampančia fraze – „jungtinėmis pajėgomis“, nešančiomis Dievo šviesą pasauliui.

Anot metropolito, pagrindinis ka­te­chezės tikslas randamas Jėzaus siuntime: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“. Jis atkreipė dėmesį, kad žodis „padarykite“ yra pats svarbiausias šiame siuntime, padiktuojantis tris darymo būdus: visų pirma žmones esą patraukia pavyzdys, pats darančiojo asmuo, kurio žodžiai negali skirtis nuo jo veiksmų, antraip Evangelijos skelbimas nebus autentiškas. „Šiandien atrodo, kad pats žmogus, perteikiantis informaciją, yra didesnė ir galingesnė žinia už pačios informacijos turinį“, – konstatavo arkiv. K. Kėvalas, pridurdamas, jog tas, kuris moko, privalo tuo gyventi. Antrasis būdas – mokytojo mokymas turi būti pažymėtas asmeniniu gilaus išmąstymo ir atradimo džiaugsmo bruožu. „Aš pats sau anksčiau ar vėliau esu uždavęs tuos klausimus, kuriuos perduodu savo auditorijai. Asmeninis atsakymo džiaugsmas, gal kartais net iškentėtas, išlauktas, bet spindintis toje informacijoje, kurią noriu perduoti, negali palikti klausytojo abejingo“, – įtaigiai kalbėjo ganytojas. Galiausiai trečiasis būdas – asmeninė mokytojo susitikimo su Kristumi patirtis. Tas, kuris ją turi, esą nejučia ja dalinasi, ir toks mokytojas jau skelbia Evangeliją net ir be žodžių. Tai tarytum saulėje pabuvojęs žmogus – plika akimi matyti, kad jis yra įdegęs.

Susirinkusiuosius pasveikinęs vysk. A. Jurevičius pajuokavo, jog kaip tik prieš kurį laiką teko pasirašinėti ir antspauduoti Kanoninius siuntimus dėstantiesiems tikybą mokyklose – siuntimų buvo tokia šūsnis, kad net ranka pavargo ir teko daryti pertrauką, dėl to ganytojas dar ilgai prisiminsiąs iš tikrųjų siuntęs daugybę žmonių dalintis Gerąja Naujiena su jaunąja karta. Vyskupas taip pat padėkojo katechetams, ruošusiems Telšių vyskupijos jaunuolius Sutvirtinimo sakramentui, kurį šiemet, pradedant gegužės 1 diena ir baigiant Joninių iškilme, keliaudamas per vyskupijos parapijas jis suteikė maždaug 2800 žmonių.

Pagrindinėms vidurdienio šv. Mišių liturgijai taip pat vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas. Į jas be jau minėtų katechetų ir tikybos mokytojų suplūdo gausus būrys kitų sričių ugdytojų bei atsakingas pareigas užimančių žmonių, tarp kurių buvo galima išvysti Seimo narius Mindaugą Skritulską ir Dainių Kepenį, Klaipėdos universiteto infrastruktūros ir plėtros prorektorių doc. dr. Benediktą Petrauską, šio universiteto studijų prorektorę doc. dr. Aidą Norvilienę, universiteto kapelioną kun. dr. Andrių Vaitkevičių, Palangos miesto savivaldybės merą Šarūną Vaitkų, Kretingos rajono savivaldybės vicemeres Vaidą Jakumienę ir Viliją Venckutę-Palaitienę ir daugelį kitų.

Šv. Mišių įžangoje Telšių vyskupas padėkojo Palangos dekanato dvasininkams, savo įvairiomis tarnystėmis padidinantiems Dievo malonių srovę kiekvienam atvykusiajam ir pašmaikštavo, jog Palangos paplūdimiai greičiausiai šiandien ištuštėjo – tačiau ne dėl nepalankaus oro, bet dėl skaitlingo Palangos dekanato tikinčiųjų dalyvavimo atlaiduose. Ganytojas priminė, kad popiežiaus Pranciškaus paskelbti Maldos metai reiškia, kad žmogus be Dievo, be maldos, be idealų yra tarytum paukštis su vienu sparnu, trypčiojantis po žemę ir nepajėgiantis pakilti, idant pamatytų didesnes galimybes ir aukštesnę gyvenimo žemėje prasmę.

Homilijoje arkiv. K. Kėvalas prisiminė, kaip jam, dar studijuojančiam Kauno kunigų seminarijos trečiajame kurse, teko dėstyti tikybos pamokas vienoje Kauno mokykloje, nes tuo metu esą labai trūkę šios srities pedagogų. Manydamas, kad turi pakankamai kompetencijos, tuometinis seminaristas tikėjosi, kad mokiniai bus pažangūs, klusnūs, smalsūs, lengvai įsisavinantys dieviškąsias paslaptis. Deja, nutiko priešingai – mokiniai buvo mokiniai tikrąja šio žodžio prasme, kurių vienintelis ir svarbiausias tikslas – kad pamokos kuo greičiau pasibaigtų. Jie provokavo jauną mokytoją klausimais, į kuriuos nebuvo atsakymų – prasidėjo pedagoginiai iššūkiai, nes tik kalbėjimas su gera žinia – dar ne viskas: pasirodė, jog reikalinga ir širdis, ir įgūdžiai, ir net sumanumas, kokiu būdu kreiptis, kad jauna širdis atsivertų. Tokią savo pedagoginę patirtį, anot arkivyskupo, jis tegalėjo api­būdinti vienu trumpu sakiniu, tinkančiu nebent epitafijai: „Jis stengėsi“. Tai reiškė, kad šis projektas nepavyko. Ir vis dėlto, praėjus penkiolikai metų, teigdamas Sutvirtinimo sakramentą vienoje Kauno miesto parapijų, arkiv. K. Kėvalas sutiko buvusį savo mokinį, dabar jau sukūrusį gražią katalikišką šeimą, kuri lanko bažnyčią ir naudojasi sakramentais. Tai buvo tarsi medus ant širdies, kuri visus tuos penkiolika metų nešiojo žaizdą, kad pedagoginės pastangos buvusios bevaisės. „Taigi, nežiūrint, kaip mums sekasi, kokie sunkumai ir negandos ištinka, mes turime eiti į priekį ir niekada, jokiomis aplinkybėmis nepasiduoti, net jei iš pirmo žvilgsnio rezultatai atrodo apgailėtini“, – reziumavo pamokslininkas.

Tokios žinios padrąsinti, pasibaigus Eucharistijos šventimui, pedagogai ir kiti piligrimai patraukė į Kryžiaus Kelio Kalnus patirti ne saulės nugairinto kūno įdegį, bet dievišką sielos įdegį, kuris negrasina susargdinti Melanoma, bet atvirkščiai – yra Bažnyčios užpatentuotas vaistas nuo gyvenimo prasmės nejautimo ir abejonių, kad Dievui žmogaus gyvenime yra kažkas neįmanomo.

Vietoje saugaus godumo – kvietimas įsimylėti

Šventoji Edita Štain yra pastebėjusi: „Malda yra kaip tos Jokūbo kopėčios, kuriomis žmogaus siela kopia pas Dievą, ir Dievo malonė nusileidžia ant žmonių“. Tokiu pastebėjimu su piligrimais liepos 5-osios Sumos šv. Mišių įžangos žodyje pasidalino Telšių vyskupas A. Jurevičius, pristatydamas popiežiaus Pranciškaus pas­kelbtus Maldos metus. Dalyvavimas atlaiduose, ėjimas Viešpaties Jėzaus Kristaus Kryžiaus Keliu, Kalnų giedojimas ir apmąstymas, anot ganytojo, yra tarytum stovėjimas ant tų kopėčių, trokštant nugalėti aukščio baimę ir, užtariant Švč. Mergelei Marijai, Krikščioniškų Šeimų Karalienei, kilti vis aukštyn, kur mūsų laukia neįtikėtini dalykai. Vienas iš tokių dalykų galėtų būti saugumas, kadangi, pasak psichologų, saugumo jausmas yra pirminis ir būtiniausias kiekvieno žmogaus poreikis. Visi mes turime lūkestį, kad mūsų namai, mūsų, šeimos, mūsų kraštas ir mes patys būtume saugūs. 

Kiekvienas, šiandien dalyvavęs atlaiduose, akivaizdžiai patyrė šį jausmą, kadangi visos maldų intencijos buvo skirtos už visuomenės tvarkai ir saugumui tarnaujančius žmones, dirbančius policijoje, teisėtvarkoje ir teisėsaugoje. Visas Žemaičių Kalvarijos miestelis, jau nekalbant apie Šventovę, buvo pripildytas pareigūnų, kurių dėka pasijutome iš tiesų gyveną saugesnėje aplinkoje.

Šią dieną tikintiesiems patarnavo Šilutės dekanato kunigai, šv. Mišiose skambiai giedojo Šilutės Šv. Kryžiaus parapijos choras, vadovaujamas Vitos Matulės.

Antrąją dieną iš eilės pagrindinių šv. Mišių liturgijai vadovavo, homiliją sakė ir Kryžiaus Kelio Kalnų procesijoje Šv. Kryžiaus relikvija piligrimus laimino svečias iš Kauno – šįkart Kauno arkivyskupo augziliaras vyskupas Saulius Bužauskas.

Kartu meldėsi itin gausus būrys už saugumą atsakingų žmonių: Seimo narys Algirdas Stončaitis, Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis su gausia savivaldybės komanda, Pagėgių savivaldybės vicemerės Ligita Kazlauskienė ir Irena Einikienė, Lietuvos policijos generalinis komisaras Renatas Požėla, apdovanojęs itin garbingu trečiojo laipsnio ordinu – Angelo sparnu – garbingą prelatą Juozą Šiurį, Telšių apskrities policijos komisariato kapelioną, kuris išvakarėse minėjo savo 70 metų jubiliejų. Šalia buvo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Saulius Greičius, Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado pavaduotojas Antanas Montvydas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės vadas Rimantas Timinskis, Viešojo saugumo tarnybos Klaipėdos dalinio vadas Anatolijus Didenko ir daugybė kitų, kuriems paminėti prireiktų galybės papildomų šio teksto eilučių, kurios, kaip žinia, dabartinėje tik antraštes skaityti įgudusioje visuomenėje neturi paklausos.

Lygiai taip pat paklausos neturi ir ilgi dvasininkų pamokslai. Akivaizdu, kad vysk. S. Bužauskas tai žinojo ir labai konkrečiai, aiškiai ir patraukliai išdėstė esminius savo homilijos elementus. Anot jo, įprasta manyti, kad saugumas apibrėžiamas kaip būsena, sauganti nuo išorės priešų, tačiau retas pagalvoja, kad priešas slypi ir mūsų viduje, o būtent apie tai kalba šios dienos Šv. Rašto skaitiniai.

Vienas iš tokių priešų esą yra godumas, kuris atakuoja absoliučiai visus šios žemės keleivius. „Pirmajame skaitinyje iš pranašo Amoso knygos girdėjome tokį retai vartojamą žodį „pasturlakai“, kurį ne kiekvienas šiuolaikinis žmogus supranta, nes tai yra žemės ūkio terminas“, – aiškino pamokslininkas. Pasirodo, šiuo žodžiu api­būdinami pelai, atliekos, tai, kas atlieka kuliant grūdus ir yra netinkama nei aruodui, nei žmogui. „Pirmojo skaitinio esmė – godus žmogus nusprendžia net ir iš tų likučių, iš tų niekam netinkančių sąšlavų kažkokiu būdu gauti naudos“. Toks godumas, vyskupo teigimu, supriešina kaimynus, gimines, tos pačios šeimos narius ir jeigu mes kokybiškiau pajėgtume atsispirti šiai ydai, greičiausiai savo Tėvynėje visi gyventume daug geriau. „Paprastai žmogaus galvosenoje dominuoja mintis kuo daugiau sukaupti, turėti atsargų „juodai dienai“, nes kuo daugiau turėsi, tuo tu pats, tavo vaikai ir vaikaičiai jausis saugiau“ , – dėstė svečias Kauno, oponuodamas tokiam teiginiui, kadangi dažnai esą atsitinka priešingai: godus žmogus su panieka, iš aukšto žiūri į savo artimuosius, išryškėja pavydas, ir vietoje saugumo žmonės patiria susipriešinimą.

„Panašiai nutiko ir žmonėms, aprašytiems šios dienos Evangelijoje. Muitininkas Matas yra vienas tokių pavyzdžių. Romos imperija turėjo daug užkariautų provincijų, kuriose vietiniai rinkėjai iš vietinių žmonių buvo paskirti rinkti mokesčius, – pasakojo vyskupas. – Muitininkų parinkimas vydavo panašiai kaip konkursas – kas pažadėdavo surinkti daugiau, tas į tas pareigas ir būdavo paskiriamas. Nustatytą ir suderėtą sumą reikėdavo įnešti į okupacinės valdžios iždą, o kas lieka, lieka pačiam muitininkui. Žydai todėl ir nekentė tų mokesčių rinkėjų, nes jie būdavo godūs, nes stengdavosi, kad jiems liktų kuo daugiau“. Muitininko Mato esą taip pat dauguma nemėgo, nes jis buvo tas, kuris iš savų žmonių renka duoklę ir kolaboruoja su okupacine valdžia. Vysk. S. Bužausko teigimu, Viešpats Jėzus ateina pas tokį godumo kamuojamą žmogų ir tepasako vieną vienintelį sakinį: „Sek paskui mane“. „Mes galime tik įsivaizduoti, kaip tas sakinys, tas kvietimas užgavo Mato širdį. Kaip turi paliesti Dievo žodis, kaip turi paliesti Jo kvietimas, kad žmogus paliktų įprastas gėrybes, kurias kaupė visą gyvenimą, kardinaliai pakeistų savo požiūrį ir nusektų paskui Mokytoją, taptų jo mokiniu, juolab, kad Jėzus nei įtikinėjo, nei kažką pažadėjo?“ – retoriškai klausė ganytojas ir pabrėžė, kad tuo sakiniu muitininkui Matui Dievas padovanoja naują širdį, naują gyvenimą ir svarbiausia – kvietimą įsimylėti Viešpatį. Tai esąs dar vienas įrodymas, kad Viešpaties, kuriam niekada nėra mūsų akimis žiūrint „nurašyto“, atstumto ar atleidimo neverto žmogaus, žodis paliečia net labiausiai užkietėjusias širdis.

„Tas kvietimas įsimylėti Jėzų, sekti jį, skirtas ne tik muitininkui, tuometinės visuomenės priešui Matui, bet ir kiekvienam iš mūsų, kovojančiam su godumu bei kitomis ydomis ir ieškančiam tiek vidinio, tiek išorinio saugumo kiekvieną dieną. Praktiškai tai reiškia maldą, nuolatinį ryšį su Tuo, kuris pirmas mane pamilo, bet po susitikimo su Juo ir aš jį įsimylėjau ir jau nebegaliu būti toks, koks buvau anksčiau – ta meilė turi išsiskleisti mano gyvenimo istorijoje, savo kasdieniais pasirinkimais turiu rodyti kitiems, koks meilingas yra Dievas“, – tikinčiuosius suklusti akino svečias iš Kauno, pridūręs, kad, norint prakalbinti žmogų, paliesti jo širdį, net teisėsaugos pareigūnams kartais reikia naudoti dieviškąjį metodą, paremtą meilę ir švelnumu, o ne žmogiškąjį, kuris instinktyviai siūlo ignoruoti arba net mojuoti kumščiais. Būkime drąsūs išmėginti šį dievišką metodą praktiškai, prieš tai atvykę į atlaidus palaipioti įsimylėjimo kopėčiomis. Mažų mažiausiai būsime labai nustebinti!

Nėra netinkamo laiko sodinti gyvenimą

„Už nuoširdų kasdieninį rūpestį ir pasiaukojimą, puoselėjant Žemaičių Kalvarijos Baziliką bei Kalnų koplyčias, ir išskirtinį pamaldumą, uoliai vykdant savo kunigiškąją tarnystę, skatinančią Šventovę lankančių piligrimų dvasinį augimą.“ „Už nuolatinę nesavanaudišką pagalbą ir betarpišką bendradarbiavimą, rūpinantis visu Žemaičių Kalvarijos sakraliniu kom­pleksu ir saugant Kalvarijos Kalnų giedojimo tradiciją.“ Tokie Seimo nario Jono Varkalio padėkų tekstai visai Lietuvai šventinę liepos 6-ąją, Plungės dekanato dieną, buvo įteikti Žemaičių Kalvarijos Šventovės ir Bazilikos rektoriui, parapijos klebonui kun. Modestui Ramanauskui ir Žemaičių Kalvarijos seniūnijos seniūnei Dovilei Brasaitei.

Sausakimša Baziliką pavertusiems piligrimams padrąsinimo žodžiai ir padėkos už tikrųjų vertybių saugojimą skambėjo ne tik iš Seimo nario lūpų. Pagrindinių 12 val. šv. Mišių įžangos žodyje Telšių vyskupas sveikino Plungės dekanato dvasininkus, tikinčiuosius ir Vilniaus arkivyskupo metropolito augziliarą ir generalvikarą vyskupą Arūną Poniškaitį, vadovavusį Šv. Mišių celebracijai ir tarusiam homilijos žodį. Atlaidų šeimininkas priminė dienos intenciją – meldėmės už Lietuvos valstybę ir jos ateitį – jaunąją kartą.

Ta proga po pietų į Žemaičių Kalvariją rinkosi jaunimas iš visos Žemaitijos ir kitų Lietuvos kampelių, dalyvavo Telšių vyskupijos Jaunimo centro organizuotose katechezėse, užsiėmimuose, žaidimuose, vakaro šv. Mišiose, o 21 val. sugiedoję himną, tradiciškai leidosi į Kryžiaus Kelio Kalnus, vedini ryškios fakelų liepsnos, simbolizuojančios akinančią tikėjimo šviesą pasaulyje, kuriame pretenduoja įsigalėti Piktosios Dvasios siūloma abejingumo Dievui tamsa.

Įžangoje Telšių vyskupas atskleidė ir kitą faktą: tądien Vilniuje vyko jubiliejinė – šimtmečio – „Dainų šventė“, kuri įrašyta į nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą. Gražu ir miela. Tačiau į tą patį sąrašą įtraukta Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija buvo pradėta lygiai prieš 385 metus – 1639-aisiais. Kaip sako liaudis, skaičiai nemeluoja. Akivaizdu, jog ta nesuskaičiuojama piligrimų minia, šiandien iškeitusi dainų fiestą Vilniuje į Dievo malonių fiestą Žemaičių Kalvarijoje, skaičiuoti tikrai moka.

Šv. Mišiose dalyvavo Plungės rajono savivaldybės atstovai, Lietuvos skautijos Plungės Gondingos tunto skautai, o savo jaunatviškais, bet net profesionalus kartais vis pranokstančiais balsais bei atlaidų dvasią atitinkančia apranga liturgiją papuošė ir tikinčiųjų mintis Amžinybės klausimus gvildenti kvietė Šateikių Šv. evangelisto Morkaus parapijos jaunimo choras, vadovaujamas Jurgitos Arlauskienės.

Vysk. A. Poniškaitis homilijoje taip pat atkreipė dėmesį į istorijos reikšmę bei pranašo Amoso knygoje Dievo nubrėžtą analogiją tarp pastato ir savo tautos. „Kaip ir bendruomenė, taip ir pastatas turi savo istoriją. Apie senus statinius sakome, kad jie mena senus laikus. Tiesą sakant, ne pats pastatas kažką mena, bet jis mums gali priminti už mus pačius senesnę istoriją. Tai mūsų protėvių meilės Dievui ir Tėvynei liudijimas, iš kurios semiamės stiprybės ir šiandien, – kalbėjo svečias iš sostinės. – Kaip pastatas neatsiranda staiga, taip ir bendruomenė yra statoma ilgamečiu, kruopščiu ir sąžiningu jos narių darbu. Kiekvieno indėlis į šį procesą yra reikšmingas ir svarbus. Esame dalis už mus didesnes istorijos, tačiau jos didingumas sukuriamas kiekvieno iš mūsų pastangomis, net jei jų toliau siekiančių pasekmių ir negalime įžvelgti. Kaip kartą pasakė Martynas Liuteris Kingas, net jei žinočiau, kad rytoj pasaulis pražus, šiandien aš sodinčiau obelį.“ Pastarasis teiginys skamba ne itin logiškai. Finansų ekspertai greičiausiai pasakytų, kad toks veiksmas ir jėgų eikvojimas tiesiog neapsimoka ir neatsiperka. Filosofai – kad yra beprasmiškas, nes obelis nespės užaugti ir prinokinti vaisių. Žinote, ką apie šį teiginį pasakė vyskupas Arūnas, prieš tai primindamas, kad kiekvienose šv. Mišiose savo gyvenimą atnešame į Viešpaties rankas, kad, Jam laiminant, ir iš mūsų darbo vaisių augtų gyva ir sveika bendruomenė? „Laikas sodinti gyvenimą yra visada!“

Akmenų lietaus debesis Šventovės neužtemdė

Septyni. Šis skaičius Šventajame Rašte simbolizuoja tai, kas užbaigta. Kitais žodžiai tariant – tobulumą. Pamenate Mato Evangelijoje užrašytą dialogą tarp Jėzaus ir Petro, pasiteiravusio, ar savo artimui turįs atleisti iki septynių kartų, kas ir taip reiškė visada? Jėzaus atsakymas turėjo priblokšti ir apaštalą Petrą, ir evangelistą Matą, ir mus, kurie girdime tai šiandien: atleisti artimui turime iki septyniasdešimt septynių kartų, kas, mūsų kalba reiškia neribotą begalybę. Tiek, kiek tik prireiks.

Simboliška, kad ir Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai apogėjų pasiekė liepos 7-ąją, sekmadienį. Maldų už šeimas ir besiruošiančius Santuokos sakramentui dieną į Šventovę susirinko nesuskaičiuojama galybė piligrimų, pirmiausia apsupusių klausyklas, idant išpažintų savo nuodėmes ir per kunigo tariamus žodžius gautų Viešpaties atleidimą, kuris žmogui reikalingas tarytum oras. Nepatyręs Dievo gailestingumo savo gyvenime, nebūsi pajėgus atleisti ir savo artimui – nei šeimos nariui, nei kaimynui nei bet kam, su kuo nori turėti santykį. Vieną, kitą kartą gal dar pavyks, bet anksčiau ar vėliau nugalės žmogiškumas – puikybė ir kiti būdo trūkumai. Nepavyks nei iki septynių, nei iki septyniasdešimt septynių kartų, o vietoje atleidimo širdyje kaupsis pykčio akmenys, kurių nerodys svarstyklės, bet kliūsi už jų kaskart, ieškodamas savo nerimo, baimių, kompleksuotumo ir griūvančių santykių priežasčių.

Nors dienos Šv. Rašto skaitiniai tie­sio­giai nebylojo apie atleidimą, homiliją sakęs Kauno arkivyskupas emeritas kardinolas Sigitas Tamkevičius kalbėjo apie Kris­taus skelbiamą Gerąją Naujieną Jo gimtajame Nazarete. Visame to meto Izraelyje pasiklausyti Jėzaus skelbiamos žinios apie prisiartinusią Dangaus Karalystę suplaukdavo minios žmonių, nes juos traukė skelbiamas žodis ir nuostabūs darbai – ste­buklingi pagydymai, apsėstųjų išlaisvinimas bei kitokie stebuklai. Vis dėlto Jėzaus tėviškėje tas skelbimas nebuvo priimtas: vieni stebėjosi, kiti abejojo, o tautos vadai – fariziejai ir rašto aiškintojai – apskritai Jo žodžius palaikė piktžodžiavimu Dievui, todėl net kėsinosi jį nužudyti, kad niekas neprimintų jų daromų klaidų. Pasak kardinolo, Evangelijos pasakojimas apie Jėzaus atmetimą išryškina apgailėtiną nuodėmės sužeisto žmogaus nusistatymą atmesti viską, kas neatitinka jo mąstymo ir elgesio. Esą nuodėmės sužeistas žmogus tokioje apgailėtinoje padėtyje atsiduria tuomet, kai dėl puikybės nepripažįsta savo klaidų ir nuodėmių. Tačiau jei suklydęs nuolankiai įvertina savo nuodėmingą elgesį, tuomet nuodėmė sieloje nepalieka gilių žaizdų ar akmenų. Per Atgailos sakramentą tai išgydoma. Šv. Mišių homilijoje Jo Eminencija atkreipė dėmesį ir į antrąjį to sekmadienio Šv. Rašto skaitinį, kuriame šv. Paulius, pašauktas būti pagonių apaštalu, pristato save kaip tą, kuris džiaugiasi savo silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes būdamas silpnas savo žmogiškumu, buvo galingas per jį daromais Dievo darbais. „Mes esame kviečiami pasitikrinti, kaip reaguojame į Dievo žodį tuomet, kai jis įspėja mus dėl daromų nuodėmių ar nutolimo nuo Dievo rodomo kelio, – ragino kardinolas. – Ar tą žodį nuolankiai priimame ir taisome savo gyvenimą, ar tam žodžiui prieštaraujame, kaip tai savo laiku darė fariziejai ir rašto aiškintojai?“ Anot pamokslininko, kai per televiziją pasakojamos mus niekuo neįpareigojančios žinios, mes lengvai prie ekrano praleidžiame daug laiko, tačiau esą nelengvai prisiverčiame atversti Šventąjį Raštą, nes jame skelbiama tiesa gali priminti, kad nesilaikome Dievo rodomo kelio, ir didžiausia malonė, kurios turėtume nuolatos maldauti Dievo – nuolankiai priimti Jo žodį, kai Jis ne tik mus drąsina ir guodžia, bet ir kviečia palikti nuodėmės kelią, kadangi atvirumas Dievo žodžiui esąs garantas, jog tiesiausiu keliu keliaujame į laimingą amžinąjį gyvenimą.

Prie pagrindinių 12 val. šv. Mišių celebracijos ir Kryžiaus Kelio Kalnų apmąstymo jais kopiant be jau minėto kardinolo S. Tamkevičiaus jungėsi svečias iš nunciatūros mons. Da Vūn Čengas (Da Woon Cheong), kilęs iš Pietų Korėjos. Nors popiežius Pranciškus neseniai paskyrė Lietuvai savo atstovą – nuncijų, arkivyskupą Georgą Gėnsvainą (Georg Gänswein), pastarasis į Marijos žemę dar nėra atvykęs, todėl monsinjoras laikinai eina nuncijaus pareigas.

Šv. Mišių liturgijai vadovavęs Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnį, kuriame teigiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, todėl paragino piligrimus melstis už šį pagrindą ir pamatą, kadangi susvyravus šeimos institucijai, iškils pavojus ir valstybei.

Vyskupas pristatė į Telšių dekanato kunigų tarnystėmis apipintą sekmadienį atvykusius svečius: Seimo narę Rimantę Šalaševičiūtę, Telšių rajono savivaldybės merą Tomą Katkų, Telšių rajono Policijos komisariato viršininkę Aureliją Kontrimienę, Telšių miesto ir rajono seniūnijų seniūnus, plojimais buvo palydėtas Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos choras „Totus Tuus“, vadovaujamas Ernestos Dargužienės.

Dera pridurti, jog Telšių dekanato dvasininkai bei tikintieji yra pamėgę posakį: „Nors ir akmenimis lytų, vis tiek Kalnus apeisime.“

Kadangi, pasak Pradžios knygos, septintąją dieną Dievas ilsėjosi po viso Visatos kūrybinio proceso, tai ir šiandien nesivargino – pagailėjo piligrimams ir akmenų, ir nesiliaujančio lietaus lašų.

Prisimenant kardinolo homiliją, belieka neužduotas klausimas: kiek nuolankumo aš turiu priimti tai, ką man kalba Dievas apie mano gyvenimo kelią ir taisytinus dalykus? Iki pirmo, septinto ar septyniasdešimt septinto įspėjimo? Nes pastarasis greičiausiai jau gali iš tikrųjų panėšėti į akmenų lietų mano kasdienybėje...

Apie kitas atlaidų dienas ir jų pabaigą rašysime kitame numeryje.

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Jurgio Mankausko nuotraukos

„XXI amžius“, 2024 m. liepos 12 d., nr. 25–26 (2590–2591)